- Kur mes, Vėdryne? Primink man.
- Vizimo puikiausiame kvartale, puikiai vėdinamame, prilygstančiame liukso apartamentams, kuriuose galėtų apsistoti dar bent aštuoni svečiai, su puikiu vaizdu į dangų, ir...
- Vėdryne! Mes kalėjimo kameroj, dydžio su lig išviete, šeši mūsų svečiai yra žiurkės, o už ventiliaciją ir įstabius vaizdus į dangų turime dėkoti skylėms stoge.
- Po galais, tau sunku įtikti, Geraltai. Pamėgink nors kartelį įžvelgti gerąsias puses...
- Turėčiau būti idiotu, kad čia įžvelgčiau gerąsias puses. Vis dar nesuprantu kodėl tavęs paklausiau. Galėjom nueit į turgų, išsirinkti puikią eglutę, bet neeee... Tu ir tavo liežuvis. "Tikri vyrai savo medžius kerta miške". O tada dar "ar turi ką tuose savo vilnos apatiniuose?". Tavo žodžiai, Vėdryne. Švelniai tariant kurstantys.
- Iš kur aš galėjau žinoti, kad tai kareliškasis miškas? Juk medis vis tiek medis. Vis tiek turim būti dėkingi, raganiau. Mus galėjo nušauti.
- Pradedu galvoti, kad strėlė per smegenis būtų geresnė išeitis, nei sėdėti čia su tavimi.
- Ak, paklausyk manęs, Geraltai. Be manęs tu gyventum nuobodų ir neįdomų gyvenimą, ir pats tai žinai. Tavim dėtas, jaudinčiaus tik dėl to, ar Senis Šaltis mus čia ras.
- Ar tu nenutilsi? Durys veriasi. Svečias numeris devyni?
- Lysk čia, dručki! Mėnuo požemyj pamokys tave kaip lyst į padorių žmonių kaminus, iškrypėli! Būtent dėl tokių žmonių kaip tu, mano Mučkinė negali išeiti iš namų neįsispraudus į savo nekaltybės diržą!
- Gali liautis nerimauti, Vėdryne. Senis mus jau rado...