Už "Raganiaus Saga" turime būti dėkingi Eridanui ir Dagonui (ironiškai skamba pavadinimas, mat šios leidyklos nebepavyko rasti, kaip ir Bestijos su kuria susidorojame IV Act). Knygos parašytos Lenkų Fantasy rašytojo A. Sapkowski.

---

Dagonas išleido pirmąjį trumpų istorijų rinkinį, pavadinimu "Likimo Kalavijas", 1997m.
"…Vis dėlto manau, kad kiekvienas mitas, kiekviena legenda privalo turėti kokias nors šaknis. O po tomis šaknimis būna kažkas pakasta." A. Sapkowski
Pirmoji trumpų istorijų knyga pasakoja apie baltaplaukį raganių Geraltą, kuris išgyvenęs paslaptinguosius raganių išbandymus, iškeliavo į platūjį pasaulį bestijų galabyti. Tai jo duona kasdieninė. Jo darbas ir gyvenimas, kuris gali nutrūkt, būtent šio darbo dėka. Dar nespėję įsiskaityt, jau susidursim su meilės scena Melitelės šventykloje, kur raganius gydomas po... Susidūrimo su karalaite Stryga. Čia Geraltas lankosi ne pirmą kartą. Išvyksta pagijęs, galima sakyti - vien tam, kad vėl grįžtų sužalotas kokios nors bestijos. O jų šiame tamsiame, purviname pasaulyje, po Sferų Susiliejimo - knibždėte knibžda. Būtent dėl tokių, žmonių gyvybėn besikesinančių padarų ir atsirado Raganiais vadinami kariai.

 

---

"Raganius", talpinantis dvi trumpų istorijų knygas "Likimo kalaviją" ir "Paskutinį Norą" išleista 2005m, Eridano leidykloje, knygų serijoje, gan kvailai pavadintoje "Tolkieno Mokiniai". Šioje knygoje rasite tai, ką būtumėt radė praeitoje, kurią išleido Dagonas, jei būtumėt ją pirkę. Ir priedo gavę Paskutinį Norą. Pastaroji knyga pasakoja dar įdomesnių istorijų apie raganių Geraltą ir jo draugą, trubadūrą Vėdryną. Jei nepastebėjote A. Sapkowski'o pomėgio parodyti klasikines pasakas "tikruoju" jų pavidalu, tai čia tikrai pastebėsite. Vėdrynas neleis to pražiopsoti.
Taigi ir keliaukit, susiraskit, paskaitykit. Humoro, siaubo ir Labai Gero Laiko dozė garantuota. Juoba, kad jau pirmieji Geralto žingsniai šioje knygoje bus žvejyboje su Vėdrynu...

"Nepykit, bet jūsų anotacijos tokios pat kaip ir jūsų viršeliai." - A. Sapkowski apie MŪSŲ knygas. Ir - jis velniškai teisus. Siūlau patiems paskaityti anotacijas, kurias čia pateiksiu.
Anotacija:
"Raganius Geraltas yra puikiai įvaldęs kirstynių kardu ir magijos meną. Stebuklingoje magijos šalyje jis sutinka daugybę mitinių būtybių. Kai kurias - Strygas, Zeuglus, Džinus ir panašias šlykštynes - raganius negailestingai naikina; tačiau, saugodamas savo pasaulio moralinę bei biologinę pusiausvyrą, padeda išlikti drakonams, dopleriams, žemuliams. Nuolat pakliūdamas į painių intrigų bei stulbinančių aistrų voratinklį, Geraltas yra ir stebėtojas, ir didvyris, ir kaltinamasis, ir teisėjas, ir auka, ir budelis..."

 

---

"Elfų kraujas" - kaip pažiūrėsi. Antra, jei skaitot nuo "Raganiaus", trečia, jei skaitot po knygą. Ši knyga - pradžia Sagos, dar vadinamos "Raganiaus ir Raganės Saga". Mat čia, Likimo Vaikas, priskirtas Geraltui, įžengia su juo į Kaer Morheną, legendinę Raganių Tvirtovę, šių mutantų gamyklą. Ją čia pasitinka saujelė raganių: Lambertas, Eskelis, Vesemiras ir Koenas. Likimo Vaikui čia įteikiamas kalavijas, grubiai pataisomas drabužis. O tuomet, po tų daugybės metų, kurie prabėgo nuo to laiko, kai Kaer Morheną sukurstyti užpuolė žmonės ir išžudė visus tuo metu tvirtovėję buvusius raganius, vėl nupučiamos dulkės nuo treniruotėms skirtų agregatų, mašinų ir gan gudriai sumeistrautų įrankių. Beabejo, mergaitei čia nelengva. Juoba, kad saujelė raganių, kurie iki šiol tik berniukus raganiais ruošė, nė neišmano ką su ta mergaite daryt... Galų gale, neišvengiamai tenka pasikviesti į pagalbą pašalinį asmenį...
Ši knyga jau tamsesnė. Juokai vis dar laidomi, bet jie vargiai blaško kažkokį slogumą, kurį atrodo pajunti jų ore.
Anotacija:
"Iš tiesų, sakau jums, atslenka kalavijo ir kirvio amžius, nuožmių pūgų amžius. Atslenka Baltojo speigo ir Baltosios Šviesos Metas, Tedd Deireadh, Pabaigos Metas. Pasaulis mirs šaltyje, o atgims podraug su nauja saule. Atgims iš Senojo Kraujo, iš Hen Ichaer, iš pasėto grūdo, kursai ne tik sudygs, o liepsnomis išsprogs.
Ess'tuath esse! Tebūnie taip! Laukite ženklų! Byloju jums, kokie tatai bus ženklai - pirmų pirmiausia žemė paplūs Aen Seidhe Krauju, Elfų Krauju..."

 

---

"Paniekos Metas" atskleis tai, kas slypėjo už to neramumo šydo, kurį skaitytojas pajus "Elfų Kraujyj". Nors pradžia - gan smagi, vėliau veiksmas rutuliojas žaibišku greičiu. Viskas keičias. Posūkis po posūkio. Elfai rado sąjungininkų. Tarp burtininkų - išdavikai. Niflgardas ir toliau žengia tvirtu žingsniu ir šluoja viską iš po kojų.
Senos legendos pasirodo beesančios ne vien legendomis. Nors Jenefer mokė Cirilę niekad nesinaudoti ugnies Galia, mergaitė patenka į tokią situaciją, kurioje jai žūt būt reikia Galios išgelbėti draugui. Tačiau Senasis Kraujas joje ugnį jau pažysta. Pažysta Ugnies Galią Falkos pavidalu. Cirilei teks ištverti siaubingą išbandymą, kurio atgarsius girdės ir regės daugelis.
Sapkowskis nebūtų Sapkowskiu, jei šios knygos irgi nepradėtų smagia gaida. Įsivaizduokit - Raganius Geraltas, o juk žinome (jau turėtumėme), kad raganius burtininkai laiko... žemesniu sluoksniu, apvilktas dubledu, lydi burtininkę į burtininkų puotą...
Anotacija:
"Raganiaus Geralto, Jenefer ir Ciri pasaulį siaučia pragaištingo karo liepsna. Visi žymiausi burtininkai renkasi į sueigą Thanede, kad susitartų, kaip išsaugoti trapią politinę pusiausvyrą. Tačiau sąmokslai ir išdavystės burtininkams yra lygiai taip pat būdingi kaip ir žmonėms. Nuo šiol raganiaus Geralto, burtininkės Jenefer bei Ciri likimai pakibs ant plauko, nes juos ims medžioti ir juodasis riteris, ir kerėtojas Rijencė, ir rinktiniai smogiamieji elfų būriai..."

 

---

"Krikštas Ugnimi" dar kartą parodo, kad A. Sapkowski knygos pavadinimai - ne dėl grožio duodami. Ši knyga turbūt įspūdingiausia iš Sagos.
Geraltas, po nuožmios kovos su kur kas pranašesniu priešu, atsiduria Driadžių miške. Čia jį taip pat jau pažysta (atrodo mūsų Geraltas linkęs į žalojimąsi bestijomis). Driadės gydo puikiai, o mitrius raganius pagydyt atrodo - vieni juokai. Visa bėda, kad net tą trumpą laiką jam ten sunku tverti. Juk už uždaro miško atvirų sienų - karai, intrigos. Jam reikia kažko, kas galėtų būti jo akimis ir ausimis mieste, kol jam neleidžiama palikti paslaptingojo Driadžių miško. Štai čia ir susipažinsime su visu būriu nuostabiausių herojų, kuriuos ilgai prisiminsime ir po Sagos, ir žaizdami The Witcher. Ištisa Hanza apsups raganių Geraltą ir smagia juoko, o kartais ir smagių barnių forma paaiškins jam kas yra kvailiai, vienišiai, o kas - draugai.
Anotacija:
"Brokilono driadžių išgydytas raganius Geraltas nusprendžia ieškoti be žinios dingusios Cirilės. Lydimas ištikimojo trubadūro Vėdryno, temperamentingosios lankininkės Milvos, juodojo Nilfgardo riterio bei kitų pakeleivių, Geraltas joja link šventojo druidų ąžuolyno, kur turėtų sužinoti, kokius dar išbandymus jam, Cirilei ir Jenefer pasiųs atšiaurus likimas..."

 

---

"Kregždės Bokštas" - šioje knygoje paslapčių tiek, kad kai teko laukti, kada gi išvers sekančią - maniau nagus nusigraušiu. Išsprendžiama šiokių tokių Cirilės problemų ir deja - sukeliama naujų. Jos naujieji draugai susiduria su labai rimtu priešininku. Tokiu, jog jis atrodo nustelbia ir pačios Cirilės košmarus apie Juodąjį Riterį. Manau pašiurpins jis ir ne vieną iš jūsų. Ką gali padaryti Raganė, prieš padarą, kurio net žmogum nepavadinsi?
Ir jei manot, kad tai bus vienintelė jos problema - vėl klystat. Prisimenat Nilfgardą? Emyras vis dar ryžtingai žengia į priekį. Vilgeforcas taip pat, pakyla lyg iš pelenų. O kur dar naujos gaujos, siunčiamos kiekvieno netinginčio.
Visa laimė, o gal ir ne visai laimė, kad Cirilės pėdomis seka ir raganius Geraltas su savo nauja Hanza...
Anotacija:
"Sunkiai sužeista jaunoji Ciri, Senojo Kraujo Vaikas, vargais negalais pasislepia raistynuose esančioje atsiskyrėlio Vysogotos lūšnelėje. Cintros kunigaikštytės pėdomis tarsi įtūžusių vilkų ruja seka galvų medžiotojų šutvė. Tuo pat metu Geralto draugų būrelis, patyręs daugybę pavojingų nuotykių, suranda legendinį druidų ąžuolyną. Ar raganius čia pagaliau sutiks Ciri? Ar nesukliudys tam greta jojantis išdavikas? Ir kas pagrobė Jenefer, laivu įplaukusią į burtininkų sukeltą audrą?"

 

---

"Ežero Valdovė" - paskutinė Raganiaus ir Raganės sagos knyga, tad beabejo - atsakys į daugelį klausimų, išspręs daugelį problemų ir paliks jus šoko būsenoj.
Sapkowskis užuomenomis ir pranašystėmis už dyką nesimėto. Jei kartą pasakė, vadinas to ir lauk. O jei pamenat, laukti yra labai daug ko. Pirma tai, Ciri papasakos apie tai, kas ją vaikės, kaip ją vaikės ir kas nutiko po to. Vėliau gi ji ras savyj naujų jėgų kovoti, nes juk ji - Raganė. Likimas iš jos atėmė viską, tad dabar ji stos prieš likimą, kad surastų savo mylimiausius, tuos, kurie jai ir tėvus, ir mokytojus atstojo.
Geraltas, po visų tų metų paieškų, sąžinės ir pareigos jausmo spaudimų, pagaliau, na pagaliau, pasielgs taip, kaip reikia, o ne taip, kaip gal būtų teisinga. Ir dėkokit Melitelei, kad jis taip padarė. Čia Geraltas vėl taps senuoju Raganiumi, kuris be menkiausio jausmo veide, žengia prieš bestijas. Šį kart tos bestijos teturi dvi kojas ir dvi rankas, tačiau nėra mažiau pavojingos. Tik ar gali raganius stot į kovą prieš priešus, stovinčius aukščiau jo, tokius, kurie ieško to paties ko ir jis?
Čia ir vėl pabirs smagesnių scenų, tarkim kai burtininkių ložė liks gražiai ir švariai pergudrauta. O dar sako, kad moterys meluoja geriau...