Šeštadienis, 2020-08-08, 05:55
Welcome, Guest | RSS
Statistics

Total online: 1
Guests: 1
Users: 0

"Iš tiesų, sakau jums, atslenka kalavijo ir kirvio amžius, nuožmių pūgų amžius. Atslenka Baltojo speigo ir Baltosios Šviesos Metas, Tedd Deireadh, Pabaigos Metas. Pasaulis mirs šaltyje, o atgims podraug su nauja saule. Atgims iš Senojo Kraujo, iš Hen Ichaer, iš pasėto grūdo, kursai ne tik sudygs, o liepsnomis išsprogs.

 

Ess'tuath esse! Tebūnie taip! Laukite ženklų! Byloju jums, kokie tatai bus ženklai - pirmų pirmiausia žemė paplūs Aen Seidhe Krauju, Elfų Krauju..."

 

Karo nuniokotame pasaulyje žiaurumas tų kurie išgyveno atrodo, tik dar labiau sustiprėjo.

Šiaurinės karalystės vos atrėmė puolimą iš Pietų. Dykai jie pasijuto pasaulio valdovais ir atstūmė vakarykščių draugų paramą. Atsiėmė tai kas jų vien tam, kad vėl susirietų tarpusavyje. Kardų smaigaliai noriai atsisuka vieni į kitus, vienų į kitų gerkles, grasindami. O per tą laiką priešas keliasi ir stiprėja.

Baltasis Vilkas pasak gandų miręs. Tas neprašytas herojus, raganius. Legenda kurios dabar taip reikia. Jį pribaigė žmonės, dėl kurių jis stengės, rizikavo gyvybėm. Per nežmogių pogromą jį pervėrė jo likimas, kai jis gynė savo draugus, žadėdamas jog tai paskutinis kartas, kai jis mosuoja kardu. Ne visuomet geri norai ir moralė apsaugo. Toli gražu ne visuomet.

Bet gal būt jis ne taip lengvai įveikiamas? Gal nepakanka tik įsiutusios minios, kad nusikratytum legendomis? Mat kyla klausimas – kas tuomet šis baltaplaukis raganius, kuris vėl neprašomas atėjo padėti?

Organizuota gauja nusikaltėlių įsiveržė į Kaer Morheną, Senosios Jūros Tvirtovę. Jiems reikia raganių eleksyrų, jų paslapčių. Raganiai, vos saujelė jų sudoroją didelę dalį priešų, mat masiškai gaminami jų eleksyrai gali reikšti visišką pražūtį. Ir nors jiems nepavyko sulaikyti plėšikų, jie tebeseka jiems įkandin, pasiruošę ne tik atsiimti kas jiems priklauso, bet dar ir priverst sumokėt už visą tą žalą kurią sukels naudodami raganių eleksyrus.
 

Tai nėra pasaulis kuris pasitiks jus išskėstomis rankomis. Tyli strėlė kakle, šalti ašmenys tarp šonkaulių daug lengviau „sutinkami“ nei malonus žodis.

Elfai, atskirti nuo kitų rasių specialiuose teritorijose neslėps pagiežos ir pykčio prieš kiekvieną bent dalinai žmogų, kuris išdrįs įžengti į jų likusias valdas, gyventi šalia jų namų ar miškų. Nykštukai atsiribojo getuose ir kalnų tvirtovėse. Nelengva ir kitiems nežmogiams. Visiems gresia pavojus, ir tam kuris drįs įžeisti nežmogį, ir tam kuris toks yra.

Žmonės ne ką tepasikeitė. Vis dar egoistai, tematantys tik save pačius ir net savus puolantys lyg vilkai. Kiekvienas jų laukia progos pasidžiaugti kito nelaime. Jie vis dar apsvaigę nuo savo pergalių, kas paskatino juos atsisakyti sąjungininkų ir palikt juos likimo valiai. Visgi atsikūrinėjančiam Nilfgardui tai gali ir nepasirodyt kaip pati protingiausia jų mintis. Bet žmonės retai rodė protą tokiais svaiginančiais atvejais.

Prie viso to, po pasaulį vėl slampinėja ordos bestijų. Miškuose nebesaugu, po miestais knibžda šiukšlėm ir lavonais mintantys žvėrys, o naktį ne vien plėšikų bijot reikia. Raganiams tai gal ir nėra tokia jau ir bloga žinia, mat jie bestijas medžioja už pinigus, o tikrai atsiras tokių, kurie nepagailės orenų už savo gyvybę. Nudobęs kokį vilkolakį ar graveirą gali užsitikrinti sočią vakarienę, išvalant kokį kalnų taką galės įsigyt naują liemenę, o atkerėta Striga garantuos šiltą pastogę ne vienai nakčiai.

 

Login form
Calendar
«  Rugpjūtis 2020  »
SPrATKPnŠ
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031
Site friends


Search