Nuo neatmenamų laikų žmonės tiki, kad mirusieji gali prisikelti iš kapo ir aplankyti savo mylimus žmones. Manoma, kad kiekvienas, įvykdęs nusikaltimą, arba nusikaltimo auka po mirties gali tapti vaiduokliu. Jų sielos amžinai kankinasi ir klajoja po gyvųjų pasaulį, ieškodamos ramybės.
Baisiausia yra būti užkastam gyvam. Kas atsitinka, kai tariamas lavonas atsigauna ir bando išlysti iš karsto? Ar tai galėjo būti pasakojimų apie vampyrus, nemirtinguosius kraugerius, šaltinis?
Vampyrai

Vampyrai – tai nei gyvi, nei mirę lavonai, kurie naktį keliasi iš kapų ir siurbia gyvųjų kraują. Pasak tautosakos, vampyrai gali įgauti vilko ar šikšnosparnio pavidalą, netgi pavirsti beformiu rūku.
Prieš siurbdamas aukos kraują vampyras savo auką užhipnotizuoja, tad žmogus šio siaubingo nutikimo visai neprisimena, tik skundžiasi blogai miegojęs ir nebeturintis jėgų. Kartais ant aukos kaklo lieka vampyro darbą išduodančios durtinės žaizdelės, tačiau paprastai jos tuoj pat užsitraukia, lieka tik vos matomos raudonos žymės. Po kraujo puotos vampyras įlenda atgal į savo karstą, kad pailsėtų ir pasiruoštų kitai nakčiai. Diena po dienos auka vis blykšta ir silpsta, kol pagaliau miršta.
Gyvųjų kraujas apsaugo vampyro lavoną nuo suirimo. Vampyrą galima lengvai atpažinti iš puikiai išsilaikiusio kūno. Nesvarbu, ar ilgai vampyras buvo palaidotas, karste jis visada atrodo kaip gyvas – akys žiba, o skruostai rausvi. Plaukai ir nagai taip pat nenustoja augti.
Žmonės vampyrų bijo dar ir todėl, kad jie gali savo aukas užkrėsti nepasotinamu kraujo troškimu.
Manoma, kad vampyrais pavirsta tik tie žmonės, kurie vampyrų užpulti netenka kraujo ir miršta. Kiti tvirtina, kad vieno ar dviejų užpuolimų pakanka, kad vampyro auka po mirties sugrįžtų į žemę kaip dar vienas vampyras. Žmogus, mirusio nuo vampyro pabučiavimo, karsto vidų reikia pabarstyti aguonos grūdeliais, o ant dangčio padėti erškėčio šakelę.
Kartais įmanoma apsisaugoti nuo vampyrų galima taip: reikia miegamajame palei duris ir langus paberti druskos, o po pagalve laikyti kryžių. Druska, česnakas ir kryžius – tai tradicinės priemonės vampyrams atbaidyti.
Vampyro užpultas žmogus gali bandyti apsiginti valgydamas žemę nuo vampyro kapo arba išsitrindamas vampyro krauju. Tačiau vienintelis patikimas būdas sunaikinti vampyrą – tai perkelti jo karstą į kitą vietą (geriau užkasti kryžkelėje), o širdį persmeigti šeivamedžio kuolu.
Lilit

Pirmoji vampyrė buvo Lilit, nakties karalienė ir demonų motina. Ji taip pat buvo pirmasis nepavykęs Jahvės kūrinys. Jis sukūrė Lilit iš molio ir atidavė Adomui už žmoną, bet jos siela buvo sužalota ir ji gimdė tik piktąsias dvasias. Palikusi Adomą ji prisijungė prie Šėtono palydos, o vietoj jos iš Adomo šonkaulio Jahvė sukūrė kitą moterį, vardu Ieva.
Lilit pavydėjo Ievai, žmonių motinai, ir nekentė vaikų. Sakoma, kad naktį ji vagia kūdikius ir išneša į dykumą. Ji dažnai pasirodo šalia gimdančios moters, kad galėtų pagrobti tik ką gimusį kūdikį.
Šią demonę garbina jos grožio apakinti jauni vyrai. Vienintelis dalykas, kuris išskiria ją iš kitų moterų, yra šiurkštūs juodi palukai ant kojų. Tačiau ji vaikšto užsidengusi kojas, kad joks vyras negalėtų jų pamatyti ir nesuprastų, kas ji tokia.
Patikimiausias būdas apsisaugoti nuo jos – ant miegamojo durų užrašyti: „Čia gali įeiti Adomas ir Ieva, tik ne karalienė Lilit“.

Sukubai

Piktosios dvasios, Lilit ir Adomo palikuonys, yra vadinamos inkubais ir sukubais. Sukubai – tai moteriškos lyties piktosios dvasios, kurios lanko vyrus sapnuose ir juos vilioja.

Drakula

Tikrieji vampyrų namai – Rytų Europoje. Legenda gimė Rumunijoje ir Vengrijoje XVI amžiaus pradžioje, kai plito daugybė gandų apie vampyrus.
Grafas Drakula – garsus vampyras, gyvenęs Rumunijos provincijoje Transilvanijoje. Tikrasis jo vardas buvo Vladas (arba Grafas) Tepesas. Jis buvo senos žiaurių didikų dinastijos palikuonis. Šiems didikams patikdavo kankinti žmones ir stebėti, kaip jie miršta.
Grafas Drakula buvo nemalonios išvaizdos. Jo šnervės buvo lenktos, lūpos kraujo raudonumo, dantys ilgi ir aštrūs, o delnai plaukuoti. Taigi grafas turėjo visus vampyrui būdingus bruožus.
Drakula Transilvanijoje gyveno beveik tris šimtus metų.
Gyvybę palaikydavo gerdamas savo dvaro valstiečių kraują.
Apie 1890 metus jo dvare buvo likę nebedaug valstiečių, todėl jis nusprendė apsigyventi Anglijoje.
Jaunas nekilnojamojo turto agentas Džonatanas Harkeris atvyko į Drakulos pilį, kad sudarytų sutartį dėl pilies pirkimo. Naktį moteris vampyrė paragavo jo kraujo. Netrukus Drakula atvyko į Angliją, užpuolė jauną Harkerio žmoną ir išgėrė jos kraują.
Tuomet Harkeris suprato, su kuo turi reikalą. Su keletu draugų jis nusivijo Drakulą į Transilvaniją. Vos tik Harkeris perrėžė Drakulai gerklę, jo draugas vampyrą persmeigė kuolu.

Added (2009-06-10, 10:13 Pm)
---------------------------------------------
Undinės

Prie jūros gyvenantys žmonės pasakoja, kad vandenyje gyvena keisti padarai. Jie panašūs į žmones, bet turi žuvies uodegą. Kartais jie išnyrą į paviršių. Moteriškos būtybės paprastai vadinamos undinėmis, o vyriškos – vandeniais. Graikų mitologijose tai jūrų nimfos ir tritonai.
Šie jūrų gyventojai paprastiems mirtingiesiems yra pavojingi. Jūreiviai žino, kad pamatyti undinę – blogas ženklas. Dažnai tai reiškia mirtį jūroje. Undinės sėdi ant uolų, šukuojasi savo gražius ilgus plaukus ir dainuoja viliojančias dainas. Trokšdami geriau jas girdėti jūrininkai plaukia artyn ir jų laivai sudūžta į uolas.
Kaip nors sutrukdytos ar įžeistos undinės negailestingai keršija. Sykį vienam jaunuoliui undinė atidavė auksą, sidabrą ir deimantus, kuriuos ji rado sudužusiame laive. Jaunuolis paėmė dovanas ir keletą brangenybių padovanojo savo mirtingai mylimajai. Po to jis pasielgė dar blogiau: kelis kartus neatėjo į sutartą pasimatymą su undine. Undinė supyko ir labai pavyduliavo. Vieną dieną ji jaunuolį nuplukdė prie netoli esančio groto, žadėdama, kad iškels į paviršių visus kada nors nuskendusių laivų turtus. Jos belaukdamas jaunuolis užmigo, o atsibudęs pamatė, kad yra aukso grandinėmis prirakintas prie uolos jūros dugne. Jis tapo savo paties godumo auka ir buvo įkalintas amžiams.
Žmonės pasakoja apie undines, kurios išteka už žmonių ir daugelį metų gyvena žemėje. Sakoma, kad undinė turi užburtą kepuraitę, be kurios ji nebegali sugrįžti į jūrą. Jeigu kam pavyksta pavogti ir paslėpti kepuraitę, tas gali ją vesti. Tačiau jeigu undinė kada nors ją suras, tuoj pat pradings bangose.