Pirmadienis, 2017-09-25, 09:49
Welcome, Guest | RSS
Statistics

Total online: 1
Guests: 1
Users: 0
Main » 2011 » Vasaris » 20 » Hands On Demo Versija
17:17
Hands On Demo Versija
Po keturių metų nuo Raganiaus žaidimo išleidimo 2007 mes vėl su nekantrumu laukiame to baltaplaukio vyruko katiniškomis akimis, dviem kalavijais ant nugaros ir dėžute eleksyrų. CD Projekt Red, įkvėpti A. Sapkowskio tamsiosios fantazijos (Dark Fantasy) knygų apie Raganių Geraltą iš Rivijos ėmėsi didingo žygio ir perkėlė visiškai naujo tipo herojų į virtualią erdvę.
Raganius 2: Karalių Žudikas (The Witcher 2: Assassins of Kings) prasidės iš kart po pirmojo žaidimo pabaigos (ir kaip teigia patys RED‘ai – tai ką pasirinkote pirmame žaidime – bus vertinga antrame). Geraltas čia kaip mat susiduria su mirtinai pavojingu elfų šnipu Iorveth ir paslaptinguoju Karalžudžiu (Kingslayer). Tęsinyje bus patobulinta kovos sistema, kurioje galėsim viskuo naudotis taip, kaip pageidausim – tingi kovot, tai spandyk ir kapok. Patinka kovot? Daryk kombinacijas, smūgiuok ir paleisk paskui smūgį igni ugnelės – viskas vyks kur kas sklandžiau ir dinamiškiau, ar bent jau taip žada mūsų mielieji developeriai. Beabejo, mums žada trumpesnį žaidimą, bet vis vien ištisą krūvą pašalinių kvestų, bei kvapą gniaužiantį pagrindinį, kuris gali baigtis daug daugiau baigčių, nei turėjome pirmajame žaidime.
Parodomajame demo kelionė prasidėjo Vergeno mieste, priešais seną taverną. Šalimais neramiai žvalgėsi elfas ir vien pažiūrėję į jį galėjom spėti, jog jis mielai papasakos savo istoriją bet kam, kas tik sutiks išklausyti. Matant jo neramumą, nusprendėme prieiti, bet vietoje to, praėjom pro šalį ir į šiltą šviesą tavernoje. Viduje beabejo išmėginome mini-žaidimus, rankų lenkimą su vienu iš tavernos patronų-nykštukų. Žaidžiant šį žaidimuką ekrane pasirodė juostelė po žaidėjais su nuolat judančiu žymekliu. Kad laimėtum lenkimą, reikia laikyti pelės rodyklėlę ant to žymeklio tol, kol Geraltas prirems savo priešininką prie stalo. Ranką. Priešininko ranką. Ir kai jau įrodėm savo vyriškumą, tai kaip ir pakankamai apšilom, kad grįžtumėm prie to elfo lauke.
Paplepėję su keletu patronų, nuskubėjom į kažin kokią ten vietą pradėt misijos. Ele‘yas, elfas kurį prieš tai sutikome papasakojo, kad rado elfo kūną, kuris mirė labai paslaptingomis aplinkybėmis. Jis nebuvo užtikrintas, bet daugybės įpjovų ir plėšimų žaizdos lyg ir bylojo, LYG ir bylojo, kad elfas mirė žiauria mirtimi, greičiausiai kokio nors monstro dėka. O kad jau čia taip įdomiai gavosi ir Geraltas pasirodo beesąs tikru monstrų ekspertu, elfas parpašo suieškot lavoną prie netoliese esančio antkapio ir išsiaiškinti jo mirties priežastį. Beabejo, mes sutikome! Nuskubėjom į priekį, prie pagrindinių Vergeno vartų. Pakeliui susitikom labai draugiškai-piktų ir išsigandusių vietinių, kas matyt byloja apie Geralto, kaip neklaužados reputaciją. Ne naujiena gi.
Neužilgo nuo to, kai išlindome iš už miesto sienų, mus užpuolė visai nepratai ginkluotų plėšikų-žvalgų. Jie netgi burtininką su savim turėjo, įsivaizduokit, koks įžūlumas! Bet kol jie savo ginklų siekė, mes stvėrėm saviškį raganišku greičiu – naująjį Raganiaus 2 veiksmo meniu. Šis naujas meniu leidžia Geraltui nusitverti ginklo, daiktų ir aktyvios magijos nesustabdant, bet pristabdant žaidimą, t.y. – priešininko akimis žiūrint – raganiškai staigiai ir mikliai, ten pat, viduryj kovos. Pasinaudojom savo pasiutusiu greičiu, stvėrėm plieno kalaviją, Geraltas suskubo mestelėti Aard ženklą ir tuoj pat puolėm į veiksmą.
Banditai mus apsupo – burtininkas aišku laikėsi toliau nuo tokią blogą energetiką skleidžiančių kalavijų. Jie sėlino mūsų link poromis ir po tris. Bet Geraltas, lyg koks sviedinys, persirito šen, stuktelėjo ten, paleido Ženklą šen, o kai vienas kvailys pakėlė ginklą kirčiui – jis šauniai atrėmė smūgį. Labai įdomu, bet šioje vietoje priešininkas sureagavo į Geralto taktiką ir atsitraukė, kas paliko jį atvirą atakai.

Puolant kairysis pelės mygtukas valdė mūsų lengvus smūgius, o dešinysis leisdavo sunkiuosius. Nebebuvo jokių taktikos keitimų ar sekundžių, tarp kurių reikia suspėti paleisti kitą kirtį, kad išgautum jų seką. Vietoje to, tai buvo tik gryna kova – greita, laisva ir ribojama tik to, kaip greit galim sukinėtis ir mėtyt tuos smūgius. Keletas tvirtų smūgių ir mūsų priešininkas susmuko net greičiau, nei jo draugužiai susigaudyt spėjo. O kai jau ėmė slinkt arčiau, klykaudami apie kerštą, paleidom puikų ženklą ir nubloškėm visus atgal. Patys pasiritinom per žingsnelį atgalios, vardan sveiko proto ir saugumo, nutvėrėm apsvaiginimo bombą ir švystelėjom vyrukų link. Garsus treškesys ir akinanti šviesa. Kai rega sugrįžo, tai kas prieš tai buvo gauja žudikų, dabar buvo tik dejuojanti gauja mėsos, kuri laukė skerdiko. Kad jau jie apsvaigę ten mėtėsi, pakako po vieną kirtį kiekvienam ir Geraltas dailiai ir gracingai visus pribaigė pribaigiamuoju smūgiu, negailėdamas nei kardo, nei magijos. Net ir burtininkas neišsisuko.
Taigi, sutvarkėm nusikaltėlius ir susirinkom grobį – rankų apsaugą ir krūtinės. Kai užsidėjom naujas grožybes – pasikeitė ir Geralto išvaizda, puikiai atspindėdama naują rūbą. Apsisukom ir patraukėm toliau, palei krantą ir į miškus. Pasigrožėjom kažkokiu ten susiformavusiu ežerėliu. Saulė gražiai blizgino pro medžių viršūnes. Tik stabtelėjom sentimentaliai pasigrožėt, o čia ir vėl banditai puola, et, kad juos kur. Bet šį syk tai nebuvo vien paprasti banditai, čia buvo ir gauja piktų mažų Nekkerių (lyg naujo tipo Skenduoliai/Drowner‘iai): mažiukai, mėlynodžiai, panašūs į šėtoniškus vaikelius. Dvi grupelės puolė viena kitą, net kailis ir plienas skraidė. Mes aišku pabijojom, kad linksmybes praleisim, tad irgi šokom į tą krūvą besipešančių, su apsauginiu Ženklu ir kalaviju rankoje.

Apsauga atliko savo darbą puikiai. Plačiai mojavom kalaviju ir raičiojomės tarp priešų galva į priekį. Aišku, taip visai netyčia tapom puikiu taikiniu, bet kai priešai puolė, gavo dozę elektrizuojančio šoko, aha, nuo to pačio Ženklo kuriuo prisidengėme. Palikom dar krūvelę lavonų ir šiaip netaip priėjom akmenuotą vietelę prie skardžio, kur buvo įėjimas į požemines kapines, apie katras ir kalbėjo tas mūsų naujas darbdavys-elfas. RED‘ai pamirksėjo, pabaksnojo mums į šonus ir taip netyčia užsiminė, kad gal dabar jau metas imt tą stiliovą sidabrinį kalaviją. Įlindom į grabo juodumo grabą ir radom klasikinį nekropolio kompleksą – seni tiltai, sudegę deglai, bala žino kuo apėjusias sienas, kurios atrodė prinokusios nugriovimui. Apsiginklavę savo patikimuoju sienas-griaunančiu ugnies kamuolėliu prasiskynėm kelią tolyn į kapavietę, nė kiek nesibijodami, kad griaunam istoriją ir negerbiam mirusiųjų.
Mat kai tos piktos ir nepatenkintos dvaselės ėmė ir pakilo, mes pasišvaistėm kalaviju. Radom daug užkimštų ir užverstų kambarių, kūnų sukištų į sienas. Kai pakilo trejetas tokių piktų dvaselių, nusijuokėm – ką čia, viena ranka. Bet šie velniūkščiai mokėjo šokti. Net kalavijo pakelt nespėjom, o aplink jau mataravo letenos ir kraupūs klyksmai. Kai jau ėmėm drebėt tarp tų trijų pamėklių, taip visai ne netyčia, ėmėm ir paleidom ugnies kamuolėlį, o tas še tau, uždegė kažkokį aliejuotą daiktą. Griebėm savo kalaviją ir atlikom savo darbą.
Taip perėjom dar keletą kambarėlių ir radom kūną, kurio mus ir siuntė surasti. Atlenkėm baltą paklodę, kuri jį dengė ir tikrai pamatėm smurtine mirtimi žuvusį jaunuolį. Dabar jau mus Geraltas apipylė ištisomis galimybių galimybėmis – ką egzaminuoti. Rankos parodė gilias skyles, kuo jos paliktos – nesupratom. Patikrinom nugarą, radom nedidėlių įdrėskimų, kurie atrodė ne tokie žiaurūs, bet kur kas labiau... aistringi. Nutvėrėm apgandintą poezijos knygą, kurią toliau egzaminuodami, nusprendėm, kad turėtų priklausyti mūsų geram draugui Vėdrynui (Jaskier / Dandelion), poetui, eiliakaliui, trubadūrui. Baigę savo detektyvo darbą nusprendėm, kad vyrukas tikrai turėjo keletą sukubės (aistringos demonės) paliktų ženklų. Bet mūsų specas Geraltas tuoj pat paaiškino, kad sukubės paprastai nežudo savo aukų, o ir toks žiaurumas joms nebūdingas. Bet kuriuo atveju, Vėdrynui reikia nunešt tą knygą, tad patraukėm atgal į Vergeną.
Deja viskas niekad nebūna taip paprasta, kaip norim. Tik išlindom į padorią dienos šviesą iš tos grabo skylės, o čia jau vėl kažkoks baisūnas vaizdą bjauroja. Archas, toks baisuolis, panašus į milžinišką krabą padengtą mėlynu pelėsiu. Mūsų išmėginta taktika duok-su-kardu nepasitvirtino, mat padaras turėjo labai jau storą kiautą. Paskutinę akimirką stvėrėmės svaiginimo bombos ir jau ketinom dėt į kojas. Bet še tau, smūgis pabaisai sugadino dieną kur kas labiau nei tikėjomis ar svajot drįsom. Nerimaudami prisiartinom ir dar kartelį pabandėm kardu pamosuot. Monstras išleido kažin kokį garsą, o Geralto žurnalas ar koks ten dienoraštis informavo mus (realiam gyvenime irgi praverstų), kad Geraltas jau pasižymėjo – bombos prieš milžiniškus krabus = labai efektyvu.
Kai šiaip ne taip pasibrukome prie Vergano sienų, nusiuvom tiesiai pro vargšelį Ele‘yas‘ą (Elajas mat), pas Vėdryną, ten, kur manėm jį tikrai surasią – prie baro. Beabejo jis ten sėdėjo, pasakodamas kažkokias žavias pasakėles apie kovas laimėtas ir pralaimėtas, vis vardan meilės. Poetas atrodo ne itin apsidžiaugė mus pamatęs (mus viename Geralto kūne!), mat jau iš patirties žinojo – su gerom žiniom mes retai ateinam. Bet pralinksmėjo, kai grąžinom jam jo knygą, o truputį patikinę, gavom ir jo sutikimą padėt mums susekt vietinę sukubę, kad galėtumėm su damule paplepėti.
Pasinaudojom proga ir truputį pameditavom. Kad jau eisim pas sukubę, o Raganių pasaulyje tos panaitės naktį tik išlenda, laiko sočiai buvo. Tamsos pridengti išslydom iš miesto ieškoti demonės irštvos. Geraltas ir Vėdrynas tylomis apsitarė, ką šioje misijoje kiekvienas turi padaryti. Geraltas įlys į kokius nors krūmus šalimais, o Vėdrynas su savo liutnia pagros kokių nors meilės dainų. Su trupučiu sėkmės sukubė juos išgirs ir pakvies į savo jaukų lizdelį. Šioje vietoje gavome griebtis Vėdryno vaidmens. Bet, kad jau neapžiūrėjom jo poezijos knygos, nelabai įsivaizdavom kaip ten tuos romaniukus grot. Po kelių vulgarių mėginimų suvilioti, mūsų RED‘ai vėl mums pamirksėjo, šį kart į pačią sukubės širdį.
Tolumoje atsivėrė kažkoks mažas tarpelis ir mus pakvietė vidun pasimėgauti malonumais siekiančiais toliau nei labiausiai pašėlusios fantazijos siekė. Vis dar kontroliavome Vėdryną ir gavome du pasirinkimus. Galėjom arba grįžti pas Geraltą ir pasakyt jam kas nutiko ir beabejo – būt totaliais nuobodom. Arba eit toliau – kaip Vėdrynas žaviai pasakytų – ir pamylėti tą sukubę. Nenorėdami netyčia prarast Vėdryno šarmo ir iškalbos tai žaviai sekso demonei, nusprendėm geriau nerizikuot jo kailiu ir grįžom atraportuoti viską profesionalui.
Žinoma sukubė per labiausiai neapsidžiaugė, kaip Geralto ne itin dailus snukelis įlindo į jos lizdelį, vietoje laukto berniokiško dainiaus, kurį ji girdėjo. Po trumputės apklausos būtybė pasisakė pažinojusi nelaimingąjį vaikiną kurį mes ten prieš tai radom jos atžymėtą, bet tikrai jo nežudė. Įsitikinę, kad žavioji pabaisa nemeluoja, nusprendėm, kad elfas kuris mus pasamdė galėtų papasakot dar ko nors. Deja, nespėjom jo susekti, o demo ir pasibaigė. Žiaurus pasaulis!

Visus video galit pažiūrėti čia: Developerių Dienoraštis
Views: 446 | Added by: Dyaebl
Total comments: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]
Login form
Calendar
«  Vasaris 2011  »
SPrATKPnŠ
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728
Site friends


Search